Vasara nepagailėjo saulės spindulių ir šilumos, todėl iš ąžuolo- miškų karaliaus- pasisėmėme stiprybės, o mergaitės, kad vanduo greičiau tokią karštą dieną atgaivintų, paskanino jį čia pat, darželyje, auginamomis mėtomis.
Laikydamiesi tradicijų nutarėme ,,Lašiukų“ grupes Jonui nupinti vainiką, nes jo draugai nusprendė, kad senoviška skrybėlė, nors ir papuošta, Jonui nepatiks. Vainikas, aišku, labiausiai tiko Jonui, bet jį panoro pasimatuoti ir kiti vaikai. Nuo saulės šilumos įšilęs paparčio žiedas pasislėpė vaiko rankutėse, todėl jo ieškojome žaisdami žaidimus.